Perkūnakiemis

Daugeliui girdėta Prūsijoje gyvavusi Romuva arba Romovė – to meto baltų pagrindinė šventove ir žynio – krivių krivaičio – buveinė. Kadangi pagal padavimą Se­nųjų Kietaviškių apylinkėse gyveno krivis Jagudas, tai galima daryti prielaidą, kad tose apylinkėse turėjo būti ir Romuva. iš Gojaus kaimo kilęs Pranas Česonis pasakojo taip: „Kunigaikštis Kęstutis priėmė nuo kryžiuočių nukentėjusius bartus (buvusią prūsų gentį) ir jotvingius. Jotvingiai gyveno palei Semeliškes, kurias tarsi įkūrė jotvingių genties vadas vardu Samilis, o bartai buvusio Jagudžio ežero pakrantėje buvo įsikūrę sau šventyklą, kurioje gyveno krivis Jagudas. Lietuvą valdant kunigaikščiui Kęstučiui Perkūnakiemis buvo jo Romuva. Paslėpta šventa vieta…“.

Kita Gojaus kaimo buvusi gyventoja Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė pasakojo, kad „Anykštos ežero pakrantėje augo gražus ąžuolynas, kuris buvo pagonių dievo Perkūno šventovė. Čia stovėjo Perkūno statula ir aukuras“. A. J. Račkienės papasakotas mitas vaikystėje girdėtas iš šimtametės senolės Mortos Laimutytės:

Perkūnas, atgaivinęs iš sąstingio žemę, kai ji visa pražydėjo ir sužaliavo Anykštos ežero krantai, lėkdamas iš debesų pabalnotu žirgu didžiuliais šuoliais pamatė kažką nepaprastai gražaus ir nusileidęs iš dangaus, paleidęs žirgą ganytis, užėjo į savo šventyklą ant ežero kranto, į Perkūno šventyklą. Joje jis rado vaidilą ir daug vaidilučių. Viena jų jam iš karto krito akysna – ji buvo nepaprasto grožio mergaitė. Akys – kaip žydras ežeras. „Kuo tu vardu?“ klausia Perkūnas. Jinai atsakė: „Vaidilutė Laima.“ „Na, o kuo užsiimi, tarnauji dievui Perkūnui?“ Ji atsakė: „Aš verpiu gyvenimo laimės siūlą, audžiu laimės taką, padedu moterims gimdyti.“ Jis nustebo, kiek joje gerumo, ir paklausė: „Ar tu galėtum būti mano žmona?“ Perkūnas buvo didelis, stiprus vyras, didele barzda ir atrodė jau senas. Ji lyg ir norėjo jam atsakyti, tačiau pasijuto nepatogiai ir tyliai tarė: „Taip.“ Po kiek laiko jiems gimė sūnus. Laimos vyras dažnai iš namų kažkur pradingdavo, paskui sugrįždavo ir ją nepaprastai mylėjo, ji net nežinojo, kad jis ir yra žmogumi pasvirtęs Perkūnas. Kai ji pagimdė sūnų, jos garbei ir sūnų pavadino Laimučio vardu.

Laima tarė Perkūnui: „Tavo sūnus nebus karo vadas, nebus karalius. Jis tarnaus dievui Perkūnui, jis bus vaidila.“ Perkūnui nepatiko. Jis visaip bandė ją perkalbėti. Sako, turi kažkas būti stiprus, tvirtas, ginti gimtą žemę, už ją kovoti, o dievui tarnauja daugelis žmonių. Taip jie susipyko. Perkūnas labai užsirūstino, sugriaudėjo visa savo galybe ir pakilo didelė audra ir išlėkė Perkūnas, ir sugriuvo rūmai… Neliko nei rūmų, nei vyro. Tada Laima suprato, kad gyveno su dievaičiu Perkūnu, ir toje vietoje po šiai dienai liko tik kaimo vardas – Perkūnakiemis. Laima su sūneliu nežinojo, kur eiti, bet ėjo, ėjo per mišką, per pelkę ir priėjo kalnelį. Ant to kalnelio stovėjo nuostabaus grožio ąžuolas. Artėjo naktis, tačiau jie nedrįso prašytis nakvynės ir įlipę į ąžuolą permiegojo ant jo šakų. Išaušo rytas. Kai jie nubudo, po ąžuolu pamatė seną baltą senelį. Senelis ir klausia: „Iš kur jūs?“ Laima atsako: „Nežinom, ar čia sapnas, ar tikrovė, bet mes nieko neturime.“ „O kas jūs? Ką jūs mokate dirbti?“ – klausia senelis ir taria: „Šis jaunas gražus vyras, matau, galės mane pavaduoti, galiu jį priimti, o ką moki tu?“ Laima atsako: „Aš – Laima, o čia mano sūnus Laimutis. Aš moku verpti likimo siūlą, austi laimės taką žmogui.“.

Apibendrinus galima teigti, kad karaliaus Kęstučio laikais Perkūnakiemyje tikrai gyvavo senovinė baltų šventovė ir ten ruseno šventa ugnis globojama krivio, vaidilų bei vaidilučių. Galimai tai Kęstučio pagrindinė šventovė, kur jis lankydavosi ir melsdavosi.

Gojus
Ąžuolo vieta lokalizuota dalyvaujant iš Gojaus kaimo kilusiam Vaclovui Janavičiui. Medis augo apie 280m į Š nuo Gojaus miško pakraščio, 150m į R nuo Gojaus kaimo pakraščio. Tai būta didelio ir seno, ne mažiau kaip penkių vyrų apglėbiamo medžio, kuris buvo nukirstas dar prieš I Pasaulinį karą. Pravažiuojant ąžuolo vietą V. Janavičiui ją dažnai rodydavo tėvas. Gojaus kaimo ąžuolas sietinas su Gojaus mišku, kuris, kaip rodo naujausi tyrinėjimai, laikytinas lietuvių bajorų gyvenvietės – Perkūnakiemio – šventviete.

Profesorius dr. Vykinto Vaitkevičiaus teigimu „Elektrėnus supa akmens amžiaus stovyklavietės, geležies amžiaus gyvenvietės, piliakalniai, pilkapiai ir šventvietės. Perkūnakiemis, pažodžiui reiškia Perkūno kiemą, kur sandas „kiemas“ reiškia kaimą arba gyvenvietę. V–XI/XII a. pilkapiai Gojaus miške leidžia spėti (pav. [Kirvis iš Perkūnakiemio, 015]), kad galėjo būti ryšys tarp Perkūnui skirtos šventvietės ir su mirusiųjų kultu susijusių priešistorinių laidojimo vietų. Neatmestina, jog Gojaus ryšys su mirusiųjų vėlėmis buvo pagrindinė arba viena svarbiausių miško sakralumo priežasčių.“.

Lubakos, dabar dar vadinamo Gojaus, kaime augo didelis ąžuolas ir ten buvo deivei Lubakai skirtą šventykla. Tarp Perkūnakiemo ir Lobakos kaimų plytėjo Gojaus giria skirta laidojimams ir per kurią driekėsi senasis kelias jungiantis šiuos kaimus. Be to, galimai Lubakos šventykla atstovavo moteriškam pradui ir Perkūno šventykla atstovavo vyriškam pradui.