Šventės – tai proga pažadinti žmogaus sielą ir atitraukti ją nuo šio pasaulio rūpesčių. Tokia tikroji švenčių prasmė.
Kalendoriuje skrupulingai pažymėtos švenčių dienos – kiekvienų metų mėnuo, diena ir laikas – tam, kad pažadintų žmogaus protą, kuris po aktyvesnės dvasinės praktikos yra linkęs tingiai užsnūsti, jausdamas pasitenkinimą savimi.
Šventės yra palyginamos su pavojaus varpais, kurie nuskamba tam tikru metu, primindami žmogui, kada laikas keliauti į priekį, nes tikslas anapus horizonto.
Kad rezultatas būtų geras, turi būti tinkama valanda ir akimirka. Todėl patariama rūpestingai tyrinėti kalendorių.
Išminčiai, sudarę indų kalendorių, lygiai taip pat kaip ir išminčiai sudarę senovės Baltų kalendorių, išdėstė šventes taip, kad jos ugdytų proto tvirtumą ir emocinį tyrumą.